Grįžtant 17 metų atgal: mūsų verslo istorija. 1 dalis
Pasakojame Jums mūsų įmonės istoriją: su kokiais iššūkiais susidūrėme, kaip keitėsi klientai per tiek metų ir kaip keitėmės mes
BLOG
Sveiki!
Malonu, kad užsukote į mūsų parduotuvės tinklaraštį! Apie jį svajojome taip pat ilgai kaip ir apie elektroninę parduotuvę, bet, žinoma, viskas po truputuką.
Mūsų mintyse vis kirbėjo idėja pasikalbėti su Pasauliu, papasakoti apie save, savo patirtis - tai viena mėgstamiausių mūsų veiklų. Buitiškiau - kaifuojame kai klientai atvyksta į parduotuvę pabendrauti su mumis. Taigi, kodėl to nepadarius su tais, su kuriais negalime susitikti?
Šiame mūsų versle puoselėjame kultūrą, kuri neprimeta pirkėjo bei pardavėjo rolių, su visais elgiamės kaip su gerais pažįstamais ir nuoširdžiai bei atvirai dalinamės viskuo, ką žinome. Žinoma, jog tokia kultūra versle pritraukia lygiai tokius pačius žmones kaip mes - dėl to itin gerai jaučiamės tame, ką darome iki šios dienos. Taigi, pasikalbėkime apie mūsų verslo istoriją ir kaip klientai tampa mūsų draugais.
Sukūrus šeimą buvau apdovanta viena dukrele, kuriai nebuvo gaila net ir pajamas viršijančių rūbelių: norėjau visko, kas geriausia, gražiausia bei kokybiškiausia. Galbūt dėl griežto auklėjimo, gal dėl anksti pradėtų megzti bei siūti rūbų, tapau priekabia perfekcioniste - nepalietusi rūbų, galiu pasakyti iš ko jie, kaip sukris audinys, kaip atrodys ant kūno.
Mano dukra puikiai prisimena kai atsidarius Akropoliui Kaune, visos mergaitės klasėje puošėsi puikiai žinomais prekiniais ženklais. Ji ir norėjo būti kaip jos. Nuvykome pirmą kartą apsižiūrėti, o aš mačiau tiek daug netobulumo... Žinoma, nieko nepirkome, o aš jai papasakojau, kas yra negerai su vienu ar kitu daiktu. Taip nutiko, kad savo vaiką vesdavausi visur kartu ir apie viską pasakodavau: paliesk, koks audinys; pažiūrėk kaip siūlė pabėga; matai, koks iškirpimas - jis mums labai tinka.
Taigi, parduotuvės vaikams duris atvėriau su viskuo, kas tuo metu buvo geriausia vaikams. Mūsų asortimentą pildė tiek rūbai, tiek tekstilinė bei odinė avalynė. Šiuo metu yra įvairių nuomonių apie PM Urmą smulkiajam verslui, bet pagrindinis mus laikantis faktorius - įkandama nuoma. Matome daug jaunų verslų, kurie ateina, sudaro sutartis metams ir po keleto mėnesių išeina. Visgi, reikia turėti galvoje, jog parduotuvės išlaikymo kaštai yra gan dideli, ar tikrai užteks srauto, norint sugeneruoti pelno.
Žinoma, kartais net nereikia mylėti savo darbo, užtenka tik sėkmės. O būna tą sėkmę nutraukia visiškai nenumatytos aplinkybės, kurios nuo mūsų nepriklauso...
2008-ųjų metų ekonominė krizė: išgyvenome!
Kai dabar prisimename esminius to meto klientų bruožus - pirkėjai iš esmės pasikeitė. Atrodo, kad atsidarėme auksiniame amžiuje, kai ateinančiam sezonui tėveliai ruošdavosi iš anksto, nebijodavo pirkti rūbelių dar labai tolimai ateičiai. Šiandienos klientas perka tai, ko reikia šiandien, o kas bus rytoj - nei vienas iš mūsų nežino. Kaip pavyzdys, kai atsidarėme tėveliai rinkdavosi net 3-4 kepures vienam sezonui. Juk reikdavo ir pasikeitimui, ir prie skirtingų paltukų pasipuošti. Be abejo, dabar yra visiškai kitaip ir rinka yra be galo pasikeitusi.
Per krizinį laikotarpį sunyko ir nemažai garsių vaikiškos tekstilės gamintojų, kurie kurdavo išskirtines kolekcijas su dizaineriais. Kokie būdavo pristatymai bei dizaino sprendimai! Jūs nė neįsivaizduojate! Dėl to teko ir mums keisti tiekėjus, įsivedėme pigesnės, tiesiai šviesiai - kiniškos produkcijos. Šiandien jos visur dar daugiau, tik dažnu atveju ji slepiasi po lenkiškomis ar net kartais lietuviškomis etiketėmis. Mažą eksperimentą galite atlikti ir Jūs: pasiimate rūbo etiketę ir ją "pagooglinate". Išgalvotose etiketėse būna nurodyti netikri adresai (arba jų visai net nebūna), neegzistuojančios el. svetainės ir t. t.
Su pigia kiniška produkcija, nuoširdžiai, perfekcionistui dirbti yra neįmanoma: paimi į rankas ir jauti silpną audinį, kreivai nusiūtas rankoves, skirtingą furnitūrą ant kiekvieno skirtingo dydžio, išbliautus kaklus, per trumpus modelius ir t. t. Žodžiu - balaganas ir netvarka! Bet kiek žmonių tai mato? Vienetai. Dauguma mato tik kainą ir tik tą akimirką atrodantį vaizdą. Tad su tokia produkcija mes visiškai nesusidraugavome ir matėme, kad mums reikia ieškoti santykio tarp kokybės ir kainos, kitu atveju - užsidarymas.
Taip ir padarėme: atsisakėme pigios ir nekokybiškos produkcijos, o tai yra - nustojome prekiauti lauko apranga. Tikrai džiaugiamės, kad turime bent tvirtus trikotažo gamintojus, kurie neina į kompromisus dėl kokybės ir kainos. Visgi, atsisakymas striukų, kombinezonų mus stipriai pakirto, kadangi nebeturėjome produkcijos, kuri leidžia užsidirbti daugiau.
Labai didelė klaida
Viena bėda ne bėda, tiesa? Be mylimų gamintojų sunykimo, tam tikros produkcijos atsisakymo, viso keitėme parduotuvės vietą du kartus ir tai mažam verslui yra labai žalinga. Neturėjome jokio pavadinimo, jokios svetainės ir su kiekvienu persikraustymu tam tikra klientų dalis nubyrėdavo, nes paprasčiausiai jie nežinodavo, kur mes esame dabar. Iš pradžių iš Prekybos Miestelio persikėlėme į kitapus gatvės esančią Maxima. Įdomu tai, kad auditorija ten buvo kardinaliai kitokia, nors atstumas vos keli šimtai metrų. Čia ėjo tik vietiniai gyventojai, kurie praeina pro šalį. Kitų miestų pirkėjų beveik nebuvo, tad ir vėl buvo negerai - dar vienas spyris į verslo sėkmę. Per dieną parduotuvėje apsilankydavo vos 3-5 pirkėjai, tad gyvuoti toliau nebuvo išeitis. Kankino nuolatinis stresas, nemiga, tai buvo perdegimas ir buvo priimta išvada. Užsidarėme.
Apie verslo įkūrimą
Susikūrėme 2006 metų kovo mėnesį Kaune, Prekybos Miestelyje URMAS, kuriame esame ir šiandien. Tada man buvo 36 metai. Sukurti būtent parduotuvę vaikams paskatino du mylimi dalykai: hobis siūti bei megzti ir begalinė meilė vaikams.
Buvau antrasis vaikas šeimoje, dėl to visi mano daiktai buvo perimti iš vyresniosios sesės. Natūralu, kad manyje buvo didelis noras turėti kažką grynai savo, dėl to anksti pradėjau užsidirbti pinigus, o jau 8-oje klasėje mezgiausi sau sarafaną.
Visgi, reikia turėti galvoje, jog parduotuvės išlaikymo kaštai yra gan dideli, ar tikrai užteks srauto, norint sugeneruoti pelną.
Kankino nuolatinis stresas, nemiga, tai buvo perdegimas ir buvo priimta išvada. Užsidarėme.
Kaip mums sekėsi grįžti po užsidarymo - istorijos tęsinys jau greitai! :)